Džeinė Bolein, Blikling Holas Norfolkas, 1539 m. lapkritis
Kai dienos ima temti ir su baime imu laukti dar vienos žiemos kaime, pagaliau jis ateina. Ateina laiškas, kurio norėjau. Jaučiuosi lyg būčiau jo laukusi visą gyvenimą. Mano gyvenimas prasidės iš naujo. Galiu grįžti į žvakių šviesą, į žarijų krosnelių šilumą, į draugų ir priešų ratą, prisiminti muziką, šokius ir gerą maistą. Aš kviečiama į dvarą, šlovė Dievui, kviečiama grįžti į rūmus ir tarnauti naujajai karalienei. Hercogas, mano globėjas ir patarėjas, vėl rado man vietelę karalienės apartamentuose. Tarnausiu naujai Anglijos karalienei. Tarnausiu Anglijos karalienei Anai.
Vardas skamba kaip pavojaus varpas: karalienė Ana, dar viena karalienė Ana. Žinoma, santuoką sudarę patarėjai turėjo sudrebėti, ištarę žodžius „karalienė Ana”. Jie turėjo prisiminti, kokią nelaimę mums užtraukė pirmoji Ana. O kur dar smukusi karaliaus garbė, Bolein šeimos sunaikinimas, mano pačios netektys? Mano nepakeliamos netektys? Bet ne, suprantu, kad mirusią karalienę greitai pamiršo. Kai atvyks naujoji karalienė Ana, ankstesnioji Ana, karalienė Ana, mano svainė, mano brangi bičiulė, mano kankintoja liks tik blausus prisiminimas — mano prisiminimas. Kartais man atrodo, jog esu vienintelė pasaulyje, kuri stebi ir mąsto, vienintelė su atmintimi.
Aš lig šiol dažnai sapnuoju Aną. Sapnuoju, kad ji vėl jauna, besijuokianti ir besirūpinanti tik savo pramogomis, ant pakaušio nustumtu gobtuvu, kad matytųsi gražūs juodi plaukai, ilgomis madingomis rankovėmis ir visuomet perdėtai prancūzišku akcentu. Perlais nusagstyta „B” ant jos kaklo skelbia, kad Anglijos karalienė yra Bolein, kaip ir aš. Sapnuoju mus saulėtame sode. Džordžas laimingas, laiko mane už rankos, Ana mums abiem šypsosi. Sapnuoju, kad mūsų visų laukia turtai, didesni, nei kas nors galėjo įsivaizduoti, kad gausime namų, pilių ir žemių. Vienuolynai žlugs ir virs mūsų namų sienų akmenimis, kryžiai bus perlydyti į mūsų papuošalus. Mes trauksim žuvis iš vienuolynų tvenkinių, mūsų skalikai šėlios po Bažnyčios žemes. Abatai ir priorai perleis mums savo namus, šventyklos praras savo šventumą ir garbins mus. Šalis bus sutverta mūsų šlovei, turtams, pramogai... Aš visuomet prabundu tada, prabundu ir guliu tirtėdama. Toks šlovingas sapnas, o aš pakirstu sustirusi iš siaubo.
Užteks svajoti! Taigi vėl grįžtu į rūmus. Ir vėl būsiu artimiausia karalienės draugė, nuolatinė palydovė kambariuose. Viską matysiu, viską žinosiu. Vėl būsiu gyvenimo centre, būsiu naujosios karalienės Anos freilina, tarnausiu jai taip ištikimai ir gerai, kaip tarnavau kitoms trims karaliaus Henriko žmonoms. Jeigu jis gali atsitiesti ir vesti, nebijodamas vaiduoklių, galiu ir aš.
Be kita ko, aš tarnausiu savo giminei, savo vyro dėdei, Norfolko hercogui Tomui Hovardui, kilmingiausiam vyrui Anglijoje po paties karaliaus. Kariui, garsėjančiam sparčiais žygiais ir netikėtomis kruvinomis atakomis. Dvariškiui, niekuomet nesilankstančiam į jokią pusę, tik tarnaujančiam karaliui, šeimai ir sau. Didikui, turinčiam tiek karališko kraujo giminėje, jog teisių į sostą turi ne mažiau už bet kurį Tiudorą. Jis yra mano giminė, globėjas ir valdovas. Jis kartą išgelbėjo mane nuo išdavikės mirties, jis pamokė kaip ir ką daryti. Jis sugavo mane, kai ėmiau sverdėti, ir nusivedė šalin nuo Bokšto, į saugią vietelę. Nuo tada aš ištikima jam iki mirties. Hovardas tą žino. Jis vėl man rado darbo, ir aš pasistengsiu grąžinti jam skolą.